Vytautas Straižys

Apie Mokslininką

Prof. V. Straižys yra dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatas, 2003 m. apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi. Nuo 1967 m. Tarptautinės astronomų sąjungos narys, 1979–1985 m. vykdė „Žvaigždžių klasifikacijos“ komisijos viceprezidento ir prezidento pareigas. Kolegų siūlymu Tarptautinė astronomų sąjunga jo vardu pavadino asteroidą 68730 Straizys.

Vytautas Straižys gimė 1936 m. rugpjūčio 20 d. Utenoje. Savo mokslinę veiklą pradėjo dar studijuodamas astrofizikos specialybę VU Fizikos fakultete. Jau tada, 1957 m., pasirodė ir pirmieji jo moksliniai darbai. 1963 m. Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute baigęs astrofizikos aspirantūrą, apgynė disertaciją „Daugiaspalvių fotometrinių sistemų tyrimas“ ir kartu su K. Zdanavičiumi 1962–1965 m. sukūrė Vilniaus septyniaspalvę fotometrinę sistemą, kuri netrukus įgavo platų tarptautinį pripažinimą. 1971 m. Tartu universitete V. Straižys apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“.

Vytautas Straižys nusipelno Lietuvos astronomijos patriarcho vardo, nes daug prisidėjo prie astronomijos mokslo vystymo, specialistų rengimo ir infrastruktūros plėtros. 1967 m. V. Straižys tapo Fizikos ir matematikos instituto astrofizikos sektoriaus (vėliau skyriaus) vadovu ir vadovavo šiam vis augančiam astronomų kolektyvui iki 2003 m. Jam vadovaujant apginta per 20 disertacijų. 1969–1990 m. V. Straižys vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos bei Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai ir teleskopų įrengimui. V. Straižys ilgus metus dirbo ir neetatiniu VU Astronomijos observatorijos moksliniu vadovu, dėstė studentams įvairius astronomijos kursus, 1976 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Vilniaus fotometrinė sistema ypač išpopuliarėjo, kai 1977 m. prof. V. Straižys išleido monografiją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. 1982 m. išleistoje antrojoje monografijoje „Žvaigždės su metalų deficitu“ įrodyta, kad sistema tinka klasifikuoti ne tik normalios cheminės sudėties žvaigždes, bet ir nemetalingas, anglingąsias, emisines žvaigždes, baltąsias nykštukes, subnykštukes, dvinares žvaigždes. Vilniaus fotometrinė sistema iki šiol yra labiausiai pritaikyta klasifikuoti bet kurį Galaktikos lauko žvaigždžių rinkinį esant net ir dideliai tarpžvaigždinei ekstinkcijai. Sistema taip pat leidžia atpažinti įvairių tipų pekuliarias žvaigždes ir jas klasifikuoti. 1992 m. apibendrinta ir išplėsta monografija anglų kalba “Multicolor Stellar Photometry” buvo išleista JAV. Prof. V. Straižys mokslinėje spaudoje paskelbė ir per 400 straipsnių cituotų virš 8000 kartų.

Didelė darbo patirtis žvaigždžių astrofotometrijos srityje lėmė tai, kad per dešimt Lietuvos astronomų buvo pakviesti bendradarbiauti su Europos kosmoso agentūra ruošiant į kosmosą Gaia observatoriją, o prof. V. Straižys − vadovauti pekuliarių žvaigždžių klasifikacijos darbo grupei. 2016 m. paskelbtame pirmajame Gaia stebėjimus pristatančiame moksliniame straipsnyje V. Straižio pavardė puikuojasi greta su kitų reikšmingiausiai prisidėjusių prie šio projekto mokslininkų pavardėmis. 1977 m.

V. Straižys inicijavo Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenio leidybą, nuo 1992 m. tarptautinio žurnalo „Baltic Astronomy“ leidybą ir buvo šių žurnalų atsakinguoju redaktorium. Nuo 1992 m. iki 2001 m. buvo periodinio mokslo populiarinimo leidinio „Lietuvos dangus“ redaktorius. 1992 m. išleido mokslo populiarinimo knygą „Paukščių takas“. 1984 m. kartu su A. Juška sudarė ir išleido „Astronomijos enciklopedinį žodyną“, o 2002 m. parengė ir išleido dvigubai platesnę žodyno laidą. 1993 m. išleistas „Astronomijos“ vadovėlis vidurinių mokyklų 12 klasėms, 1995 m. – „Astronomijos“ vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams ir doktorantams (su 2 bendraautoriais), atnaujintas 1999 m. 2012 m. išleido knygą “Molėtų astronomijos observatorija”. Nuo 1955 m. yra parašęs per 500 mokslo populiarinimo straipsnių ir leidinių.