2018 m., vykdant Vilniaus universiteto reorganizaciją, VU Fizikos fakultete šakinio padalinio teisėmis buvo įsteigtas Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, kurį sudaro iki tol universitete kamieninio padalinio teisėmis veikęs Teorinės fizikos ir astronomijos institutas ir Fizikos fakultete iki tol šakinio padalinio teisėmis veikusi Astronomijos observatorija.
Teorinės fizikos ir astronomijos institutas
TFAI buvo įkurtas 1990 m., tačiau į jį įeinantys skyriai atsirado ir formavosi daug anksčiau, nuo šeštojo dešimtmečio įvairiais pavadinimais veikusiame Mokslų akademijos institute. TFAI užuomazga - 1952 m. MA Fizikos-technikos institute įkurtas Fizikos, matematikos ir astronomijos sektorius, kurio pirmuoju vedėju buvo dr. Adolfas Jucys. Iš pradžių jame dirbo du fizikai teoretikai ir vienas matematikas, o astronomų keletą metų nebuvo; sektorius turėjo vieną kambarį pastate T. Kosciuškos gatvėje. 1956 m. akad. A. Jucio iniciatyva šis ir eksperimentinis Techninės fizikos sektorius buvo išskirti į MA Fizikos ir matematikos institutą. Jame veikė Teorinės fizikos sektorius (ved. doc. Kostas Ušpalis). 1957 m. Matematikos sektoriuje buvo įkurta astronomų grupė, kuriai vadovavo akad. Paulius Slavėnas. 1967 m. ji išaugo į Astrofizikos sektorių (AFS, ved. m. k. Vytautas Straižys), o netrukus buvo pradėta statyti FMI Molėtų observatorija. 1967 m. buvo įkurtas ir antrasis teorinis - Kvantmechaninių skaičiavimų - sektorius (KMSS, ved. akad. A. Jucys). 1977 m. fizikai atsiskyrė nuo matematikų ir buvo įkurtas MA Fizikos institutas. Manyta, kad jame yra reikalingas bent vienas eksperimentinės fizikos skyrius (sektoriai buvo pervadinti skyriais), tad atsirado Plazmos spektroskopijos skyrius (PSS, ved. m. k. Petras Serapinas) bei trečiasis teorinis - Atomo branduolio - skyrius (ABS, ved. dr. Vladas Vanagas, nuo 1990 m. - dr. Sigitas Ališauskas). KMSS buvo pervadintas Atomo teorijos skyriumi (ATS, ved. dr. Zenonas Rudzikas). 1990 m. TFS reorganizuotas į Vyksmų ir sandarų teorijos skyrių (VSTS, ved. m. k. Bronislovas Kaulakys).
Visų minėtų FI skyrių pagrindu 1990 m. vasario 1 d. buvo įkurtas MA Teorinės fizikos ir astronomijos institutas (jis netrukus, kaip ir kiti MA institutai, tapo savarankišku). TFAI struktūra ligi šiol nesikeitė, tik astronomų padalinys buvo pervadintas Astronomijos observatorija, o 1991 m. spalio 31 d. prie instituto prijungtas Vilniaus planetariumas. 2002 m. TFAI, kaip fundamentinio pobūdžio institutui, buvo suteiktas universiteto mokslo instituto statusas, - jis tapo Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutu. 2010 m. Teorinės fizikos ir astronomijos institutas ir jo planetariumas buvo prijungti prie Vilniaus universiteto kamieninio padalinio teisėmis.
2018 m., vykdant Vilniaus universiteto reorganizaciją, įjungtas į VU Fizikos fakultetą kaip Teorinės fizikos ir astronomijos institutas kartu su Fizikos fakultete iki tol veikusia Astronomijos observatorija, o Planetariumą reorganizuojant į VU neakediminį kamieninį padalinį.
Instituto raida
- 1990 m. vasario 1d. įkurtas Vyriausybės nutarimu, jį atskyrus nuo Fizikos ir matematikos instituto jo penkių mokslinių skyrių pagrindu.
- 1991 m. spalio 31 d. prie instituto prijungtas Vilniaus planetariumas.
- 2002 m. vasario 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 244 pertvarkytas iš valstybinio mokslo instituto į universiteto mokslo institutą VU TFAI.
- 2009 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1734 prijungtas prie Vilniaus universiteto kamieninio padalinio teisėmis.
- 2018 m., vykdant Vilniaus universiteto reorganizaciją, įjungtas į VU Fizikos fakultetą kaip Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, kartu su Fizikos fakultete iki tol veikusia Astronomijos observatorija (AO), o Planetariumą reorganizuojant į VU neakediminį kamieninį padalinį.
Bazė
1990–2016 m. institutas veikė A. Goštauto g. 12, o nuo 2016 m. veikia Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro pastate Saulėtekio g. 3 Vilniuje. Institutui priklauso astronominių stebėjimų bazė – Molėtų astronomijos observatorija, esanti ant Kaldinių kalno Kulionių kaime (Molėtų r.). Observatorijoje yra 1,65 m ir 63 cm veidrodiniai teleskopai ir 35/51 cm Maksutovo tipo teleskopas. Nuo 1975 m. instituto 1 m teleskopas, o vėliau ir 48 cm teleskopas veikė Maidanako observatorijoje (Pamyro kalnai, Uzbekija), bet 1993 m. jie buvo nacionalizuoti.
Direktoriai
- 1990–2003 m. – Zenonas Rokus Rudzikas
- 2003–2013 m. – Gražina Tautvaišienė
- 2013–2018 m. – Gediminas Juzeliūnas
Plačiau:
https://lietuvai.lt/wiki/Teorin%C4%97s_fizikos_ir_astronomijos_institutas
Fizikos fakulteto Astronomijos observatorija
Fizikos fakultete Astronomijos observatorija buvo įsteigta kaip ir pats fakultetas 1965 m., tačiau astronomijos istorija Vilniaus universitete siekia 1753 metus, kai buvo įsteigta pirmoji profesionali observatorija. Plačiau: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_universiteto_astronomijos_observatorija
Bazė
Observatorija veikė K. Čiurlionio g. 29. Observatorijai priklauso keturi teleskopai: 63 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Molėtų observatorijoje); 48 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Samarkando universiteto observatorijoje, Uzbekistane); 28 сm skersmens pusiaujinės montuotės tipo teleskopas (VU astronomijos observatorijos K. Čiurlionio g. 29 rytiniame bokštelyje); 16 cm astrografas (VU astronomijos observatorijos K. Čiurlionio g. 29 vakariniame bokštelyje).
Direktoriai
- 1965–1969 m. - Paulius Slavėnas
- 1969–1978 m. - Alfonsas Misiukas-Misiūnas
- 1978–1992 m. - Romualdas Kalytis
- 1992–2008 m. - Jokūbas Sūdžius
- 2008–2017 m. - Vladas Vansevičius
Vilniaus universiteto Astronomijos observatorija
Universiteto Astronomijos observatorija, įkurta 1753 m., viena seniausių Europoje ir seniausia buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Ji įkurta matematiko ir astronomo Tomo Žebrausko iniciatyva bei fundatorės Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės parama. Observatorija ypač suklestėjo, kai jai ėmė vadovauti Martynas Počobutas (1728 - 1810), matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas, Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius (1780-1799).
1876 m. Vilniaus astronomijos observatoriją nusiaubė gaisras, o 1882 m. caro Aleksandro III įsakymu ji buvo uždaryta, daugelis prietaisų išdalinta įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms.
Iki 2018 m. VU Fizikos fakulteto Astronomijos observatorijos darbuotojams buvo suteikta garbė savo mokslinių publikacijų prieskyrose nurodyti Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos afiliaciją, nuo 2018 m. šį FF padalinį sujungus su TFAI, tokia garbė yra suteikta VU FF Teorinės fizikos ir astronomijos instituto darbuotojams.
Šviesaus atminimo mokslininkai
Pateikiamos iškilių mokslininkų, dirbusių TFAI, trumpos biografijos. Minint jų darbą institutuose, iš kurių kilo TFAI, vartojamos santrumpos: FMI – Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutas; FI – Mokslų akademijos Fizikos institutas.
Doc. dr. Kostas Ušpalis (1925 02 03–2013 06 30)
K. Ušpalis 1950 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir buvo paskirtas šio fakulteto Teorinės fizikos katedros dėstytoju. 1954 m. jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Nepilnas kintamųjų atskyrimas ekvivalentinių elektronų atveju“ (vadovas prof. A. Jucys), o 1957 m. jam suteiktas docento vardas. Tais pačiais metais Ušpalis buvo paskirtas FMI Teorinės fizikos sektoriaus (vėliau skyriaus) vedėju ir vadovavo jam (nuo 1977 m. FI) iki 1989 m. Susikūrus TFAI, iki 1993 m. dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
Paskelbė darbų iš sudėtingų atomų ir jų spektrų teorinių tyrimų. Knygos „Atominių spektrų teorijos radialiųjų integralų lentelės“ bendraautoris, vienas „Fizikos terminų žodyno“ sudarytojų, „Fizikos istorija Lietuvoje, I t, 1989 m.“ bendraautoris. 1961–1992 m. žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“, 1993–2001 m. „Lietuvos fizikos žurnalo“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, ilgametis Lietuvos fizikų draugijos pirmininko pavaduotojas.
K. Ušpalis palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
Plačiau:
https://lietuvai.lt/wiki/Kostas_Ušpalis
Prof. habil. dr. Vladislovas Eimutis Vanagas (1930 04 27–1990 04 14)
1954 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir buvo paskirtas dirbti į FMI. 1957 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Sudėtingų atomų teorijos klausimai, susiję su nepilno kintamųjų atskyrimo panaudojimu“ (vadovas prof. A. Jucys), o 1968 m. fizikos ir matematikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Atomų branduolių lygmenų savybių tyrimas grupių teorijos metodais“. 1973–1990 m. buvo Atomo branduolio teorijos skyriaus vadovas FMI ir TFAI. 1976 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Stažavo Toronto, Meksikos universitetuose, San Paulo Teorinės fizikos institute Brazilijoje. Mirė mokslinės komandiruotės Jeilio universitete (JAV) metu.
Svarbiausi moksliniai darbai iš sudėtingų atomų spektrų, atomo branduolio, grupių teorijos. Išplėtojo dalinio kintamųjų atskyrimo metodo taikymą atomo teorijoje. Pasiūlė branduolio daugiadalelės Šredingerio lygties sprendimui panaudoti apribotos dinamikos metodą. Išplėtojo lengvųjų branduolių grupių teorijos metodus ir juos taikė lengvųjų branduolių sandarai tirti; sukūrė matematinį aparatą, patogų sunkiųjų branduolių energijos spektrams interpretuoti. Parašė monografijas „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“ (su bendraautoriais, 1960 m. – rusų kalba, 1962, 1964 m. – anglų kalba), „Algebriniai branduolio teorijos metodai“ (1971 m., rusų k.) ir „Algebriniai mikroskpinės branduolio teorijos pagrindai“ (1988 m., rusų kalba), paskelbė apie 120 mokslinių straipsnių.
1972 m. Vanagui paskirta LTSR mokslo premija, o 1976 m. jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu.
V. Vanagas palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Plačiau:
Vladas Vanagas / sudarytoja E. Makariūnienė. Vilnius, 1996.
Prof. habil. dr. Vytautas Straižys (1936 08 20 – 2021 12 19)
V. Straižys nusipelno Lietuvos astronomijos patriarcho vardo, nes daug prisidėjo prie astronomijos mokslo vystymo, specialistų rengimo ir infrastruktūros plėtros. Kartu su K. Zdanavičiumi 1962–1965 m. sukūrė Vilniaus septyniaspalvę fotometrinę sistemą, kuri netrukus įgavo platų tarptautinį pripažinimą. V. Straižys mokslinėje spaudoje paskelbė per 400 straipsnių cituotų virš 800 kartų, o taip pat ir per 500 mokslo populiarinimo straipsnių ir leidinių. V. Straižys ilgus metus vadovavo Fizikos ir matematikos instituto sektoriui ir vis augančiam astronomų kolektyvui. Jam vadovaujant apginta per 20 disertacijų.
V. Straižys vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos ir Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai ir teleskopų įrengimui.
Prof. V. Straižys yra dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatas, 2003 m. apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi. Nuo 1967 m. Tarptautinės astronomų sąjungos narys, 1979–1985 m. vykdė „Žvaigždžių klasifikacijos“ komisijos viceprezidento ir prezidento pareigas. Kolegų siūlymu Tarptautinė astronomų sąjunga jo vardu pavadino asteroidą 68730 Straizys.
Plačiau:
https://www.ff.vu.lt/tfai/darbuotojai/straizys
https://lietuvai.lt/wiki/Vytautas_Straižys
dr. Algimantas Adolfas Jucys (1936-11-14 – 1998-07-29)
Lietuvos fizikas teoretikas, didžiausią mokslinį indėlį palikęs matematikos srityje. Mokslinio darbo sritis - atomo ir branduolio sluoksninių modelių teorija bei jos matematiniai tyrimai. JAV matematikų draugijos narys.
Gimė Kaune, profesoriaus Adolfo Jucio sūnus.
Mirė 1998 m. liepos 29 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Plačiau:
https://www.ff.vu.lt/tfai/apie/sviesaus-atminimo-mokslininkai/algimantas-adolfas-jucys
Habil. dr. Kazimieras Zdanavičius (1938 06 04 – 2021 11 12)
K. Zdanavičius gimė 1938 m. birželio 4 d. Panevėžyje. 1956 m. baigė Panevėžio raj. Krekenavos vidurinę mokyklą. 1956-1961 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete. 1967 m. Lietuvos mokslų akademijoje įgijo fizikos mokslų kandidato laipsnį apgynęs disertaciją "Fotometrinė sistema dvimatei žvaigždžių klasifikacijai". 1998 m. igijo habilituoto fizinių mokslų daktaro laipsnį apgynęs disertaciją "Vilniaus daugiaspalvė fotometrija: atmosferos ekstinkcija, standartai, fotometrinė žvaigždžių klasifikacija". 1961–1977 m. dirbo Fizikos ir matematikos institute, 1978–1989 m. – Fizikos institute, nuo 1990 m. – Teorinės fizikos ir astronomijos institute vyresniuoju mokslo darbuotoju, nuo 1999 m. – vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Nuo 2013 m. buvo Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronimijos intituto afilijuotu mokslo darbuotoju.
K. Zdanavičius kartu su V. P. Straižiu sukūrė septyniaspalvę Vilniaus fotometrinę sistemą žvaigždžių parametrams nustatyti, tobulino žvaigždžių fotometrinę klasifikaciją, tarpžvaigždinių debesų ir šviesos ekstinkcijos nustatymą, vykdė asteroidų paieškas, teleskopų ir šviesos matavimo prietaisų tobulinimą. Daug prisidėjo įrengiant Lietuvos teleskopus Krymo (Ukraina), Maidanako (Uzbekija) ir Molėtų astronomijos observatorijose. K. Zdanavičius ištyrė žvaigždžių fizikinius parametrus ir tarpžvaigždinės medžiagos pasiskirstymą keliose dešimtyse Galaktikos sričių, žvaigždžių spiečių ir asociacijų. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių publikacijų.
2003 m. kartu su kolegomis apdovanotas Lietuvos mokslo premija. Jo vardu 203823 Zdanavičius yra pavadintas asteroidas.
Plačiau:
https://www.ff.vu.lt/tfai/darbuotojai/kzdanavicius
Prof. habil. dr. Petras Serapinas (1940 06 29–2013 05 12)
P. Serapinas 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir buvo paskirtas dirbti jame. Nuo 1970 m. dirbo FMI, nuo 1977 m. – FI. 1969 m. jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Labai sužadintų atomų ir pagrindinės būsenos atomų sąveikos spektroskopinis tyrimas“, o 1994 m. – habilituoto gamtos mokslų (fizika) daktaro disertaciją „Dujų išlydžių plazmos fliuktuacijų spektroskopija“. 1990–2011 m. P. Serapinas buvo TFAI Plazmos spektroskopijos laboratorijos vadovu.
P. Serapino mokslinių tyrimų sritis – smarkiai sužadintų atomų spektroskopija, dujinio išlydžio plazmos triukšmų spektrometrija, atominė spektrinė analizė. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Sukūrė spektrų sužadinimo šaltinių ir spinduliuotės registravimo prietaisų. Vilniaus ir Vilniaus pedagoginiame universitetuose skaitė spektrinės analizės ir plazmos fizikos kursus, parengė mokomąjį leidinį „Plazminiai atominės analizės šaltiniai“ (1999 m.). 2000 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
P. Serapinas buvo Lietuvos standartizacijos departamento atstovas Tarptautinės standartizacijos organizacijos Etaloninių medžiagų komitete, Lietuvos cheminės analizės laboratorijų akreditavimo komiteto pirmininkas, dalyvavo rengiant valstybinių etalonų programą.
P. Serapinas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Prof. habil. dr. Zenonas Rokus Rudzikas (1940 08 16–2011 06 08)
Z. Rudzikas 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir buvo paskirtas į FMI. Čia studijavo aspirantūroje (vadovas prof. A. Jucys) ir 1965 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Neredukuotinių tenzorinių operatorių matematinio aparato ir jo panaudojimo atominių spektrų teorijoje klausimu“. 1972 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro ( dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Daugiaelektronių atomų spektrų teorijos klausimu“. 1974–2008 m. vadovavo Atomo teorijos skyriui FMI, FI ir TFAI. Jo vadovaujami, 26 fizikai apgynė mokslų daktaro disertaciją; 1981 m. Rudzikui. suteiktas profesoriaus vardas. 1977–1988 m. jis ėjo FI direktoriaus pavaduotojo, 1988–1990 m. FI direktoriaus, 1990–2003 m. TFAI direktoriaus pareigas.
Z. Rudzikas vykdė įvairią svarbią mokslo organizavimo veiklą Lietuvoje: buvo Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus vienas iš kūrėjų ir vadovų (1991–2010 m.), Lietuvos fizikų draugijos prezidentas (1995–2007 m.), Lietuvos mokslo tarybos narys (1996–2000 ir 2003–2010 m.), „Lithuanian Journal of Physics“ vyriausiasis redaktorius (2002–2008 m.), Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (2003–2009 m). Jis taip pat atstovavo Lietuvos mokslui tarptautinėse organizacijose kaip Europos fizikų draugijos vykdomojo komiteto narys (2002–2006), Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro valdytojų tarybos narys (2004–2006 m.), atliko Europos šalių mokslo ekspertizių.
Mokslinių tyrimų sritis – teorinė atomų spektroskopija ir jos taikymas plazmos fizikoje bei astrofizikoje. Išplėtojo reliatyvistinę sunkiųjų atomų ir jonų teoriją, kvazisukinio ir izosukinio metodus, kurie pritaikyti tirti sudėtingiems atomams ir jonams. Paskelbė monografijas “Atomų ir jonų spektrų teorijos pagrindai“ (su bendraautoriu, 1983 m., rusų k.), „Teorinė atomų spektroskopija“ (1997 ir 2007 m. anglų k.), „Kvazisukinys ir izosukinys atomo teorijoje“ (su bendraautoriu, 1984 m., rusų k.), „Planetinių ūkų spektrai“ (su bendraautoriais, 1988 m., rusų k.). Daugiau kaip 340 mokslinių straipsnių ir pranešimų tezių autorius.
Lietuvos mokslo premijos (1976 ir 1998 m.) ir MA vardinės A. Jucio premijos (su bendradarbiais, 2004 m.) laureatas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1994 m.), Europos akademijos narys (2005 m.), Europos gamtos, humanitarinių mokslų ir menų akademijos narys (2005 m). Apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2001 m.). Jo vardu pavadintas asteroidas 167960 Rudzikas.
Z. Rudzikas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Plačiau:
Akademikas Zenonas Rudzikas / sudarytoja N. Šaduikienė. Vilnius: Lietuvos mokslas, 2000.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Zenonas_Rokus_Rudzikas
https://www.vle.lt/straipsnis/zenonas-rokus-rudzikas/
https://lietuvai.lt/wiki/Zenonas_Rokus_Rudzikas
Habil. dr. Sigitas Ališauskas (1943 03 03 – 2016 08 03)
S. Ališauskas 1965 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir buvo paskirtas dirbti į FMI. Čia studijavo aspirantūroje (vadovas prof. A. Jucys) ir 1998 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Kai kurie tolydžiųjų grupių vaizdavimų teorijos, taikytinos fizikoje, klausimai“. 1991 m. jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Li grupių atvaizdų teorinių erdvių realizacijos ir sąryšiai“. 1990–2008 m. Ališauskas vadovavo Branduolio teorijos sektoriui. Institute dirbo iki 2010 m.
S. Ališausko mokslinių tyrimų sritis – grupių teorijos metodų panaudojimas fizikoje, Li grupių bei kvantinių algebrų įvaizdžių ir neredukuotinių tenzorių matematinis aparatas. Iš viso paskelbė apie 90 mokslinių straipsnių, bei šešias apžvalgas ar knygų skyrius. Pasiūlė ir išplėtojo originalius algebrinius bei analizinius metodus operacijoms su kartotiniais unitariųjų ir ortogonaliųjų grupių įvaizdžiais atlikti naudojant tų grupių įvaizdžių bazinių funkcijų bei Klebšo ir Gordano koeficientų biortogonaliąsias sistemas ir analizinius jų ortogonalizavimo metodus.
1984 m. S. Ališauskui paskirta LTSR valstybinė premija (kartu su kitais mokslininkais), 1999 m. – Lietuvos mokslų akademijos vardinė Adolfo Jucio premija, 2001–2002 m. – aukščiausio laipsnio valstybės stipendija.
S. Ališauskas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Plačiau:
https://lietuvai.lt/wiki/Sigitas_Ališauskas
Prof. habil. dr. Pavelas Bogdanovičius (1946 09 12–2017 08 10)
1969 m. baigė VU Fizikos fakultetą ir buvo paskirtas dirbti į FMI. Čia studijavo aspirantūroje ir 1973 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Įprastinio ir apibendrinto Hartrio ir Foko metodo taikymo klausimu“. O 1989 m. jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Atomų skaičiavimo metodų išvystymas, matematinės įrangos sukūrimas ir jų taikymas atomų ir jonų diskretinių būsenų spektroskopinėms charakteristikoms tirti“. 1999 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
Bogdanovičius buvo vienas iš jaunųjų fizikų olimpiadų Lietuvoje organizatorių, sudarydavo joms užduotis; vėliau kartu su bendraautoriais parengė „Olimpiadinį fizikos uždavinyną“. 1993–2015 m. su pertraukomis jis ruošė Tarptautinei fizikos olimpiadai Lietuvos komandą, buvo jos vadovas. Dėstė kvantinę mechaniką Vilniaus pedagoginiame universitete.
Pagrindinė Bogdanovičiaus mokslinių tyrimų sritis – daugiaelektronių atomų ir jonų teorinis tyrimas. Jis išplėtojo transformuotųjų radialiųjų orbitalių metodą, pasiūlė pataisinių konfigūracijų atrankos būdą, dalinio matricų diagonalizavimo algoritmus ir tuo remdamasis realizavo efektyvų konfigūracijų superpozicijos metodą. Pasiūlė kvazireliatyvistines Hartrio ir Foko lygtis, suderinamas su Breito ir Paulio artiniu. Tuo remiantis, buvo sukurtas universalių programų kompleksas, kurį jis ir jo bendradarbiai taikė šuolių tikimybėms ir gyvavimo trukmėms skaičiuoti, astrofizikai svarbių daugiakrūvių jonų spektrinėms charakteristikoms nagrinėti.
P, Bogdanovičius 2004 m. pelnė Mokslų akademijos vardinę Adolfo Jucio premiją (kartu su bendradarbiais), o 2013 m. – Lietuvos Respublikos mokslo premiją (kartu su bendradarbiais).
P. Bogdanovičius palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Plačiau:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pavelas_Bogdanovičius
Dr. Alicija Kupliauskienė (1949 07 31 – 2018 05 18)
A. Kupliauskienė 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą ir buvo paskirta dirbti į FI. Čia baigusi aspirantūrą, 1977 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Apie atomų ir jonų sužadintųjų būsenų teorinį tyrimą“ (vadovai prof. A. Jucys ir prof. Z. Rudzikas). 2005–2013 m. Kupliauskienė dirbo instituto moksline sekretore, o 2008–2014 m. vadovavo Atomo teorijos skyriui. Institute dirbo iki pat savo staigios mirties.
A. Kupliauskienės tyrimų kryptis – teorinė atomų spektroskopija ir jos taikymas laboratorinės, tokamako bei astrofizikinės plazmos spektrams interpretuoti. Išplėtojo atomų ir jonų sąveikos su fotonais bei elektronais teoriją atsižvelgiant į poliarizaciją ir kampinį pasiskirstymą. Pritaikė judėjimo kiekio momento grafinę techniką fizikinių operatorių matricinių elementų išraiškoms gauti naudojantis neortogonaliomis radialiosiomis orbitalėmis. Paskelbė 138 mokslinius straipsnius, tarp jų – vieną apžvalginį.
A. Kupliauskienė kartu su bendradarbiais 2004 m. pelnė Mokslų akademijos vardinę Adolfo Jucio premiją (kartu su bendradarbiais), o 2013 m. – Lietuvos mokslo premiją (kartu su bendradarbiais).
A. Kupliauskienė palaidota Prienų kapinėse.