Spalio 8 dieną, paskelbti 2019 metų Nobelio fizikos premijos laureatai. Jais tapo teorinės kosmologijos vienas iš pradininkų Jamesas Peeblesas ir du egzoplanetų tyrėjai Michelis Mayoras ir Didier Quelozas. Švedijos karališkosios mokslų akademijos atstovai, teikiantys premiją, šių mokslininkų nuopelnus bendrai apibūdino taip: „už indėlį į mūsų supratimą apie Visatos evoliuciją ir Žemės vietą kosmose“.
Astrofizikas dr. Kastytis Zubovas mano, jog tokia didingai skambanti, bet aptaki formuluotė slepia gana netradicišką sprendimą. „Įprastai Nobelio premija teikiama už vieną gana aiškų atradimą ar kelis glaudžiai susijusius pasiekimus, tuo tarpu šių metų laureatai atstovauja, galima sakyti, visiškai priešingas astrofizikos atšakas. J. Peeblesas yra teoretikas, tyrinėjantis Visatos evoliuciją didžiausiais masteliais, tuo tarpu M. Mayoras ir D. Quelozas atliko stebėjimus, kuriais aptikta pirmoji egzoplaneta prie žvaigždės, panašios į Saulę.“
Peebleso atradimai daugiausia padaryti praeito amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmečiais. Tuo metu Didžiojo sprogimo teorija buvo tik neseniai nuvertusi konkurentę – Nuolatinio būvio Visatos modelį – kaip geriausias stebimos Visatos savybių paaiškinimas.
Peebleso teoriniai skaičiavimai reikšmingai prisidėjo prie augančio supratimo apie struktūrų formavimosi spartą, jų tipinius dydžius ir kaip šios savybės siejasi su Visatos pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis. Pavyzdžiui, jo dėka supratome, kad struktūros formavimuisi būtina tamsioji, su įprastine sąveikaujanti tik gravitaciškai. Vėlesni stebėjimai parodė, kad Visata plečiasi greitėdama ir prie įprastos bei tamsiosios materijos pridėjo ir tamsiąją energiją. Taigi, J. Peebleso darbai padėjo mums suprasti, kaip Visata atsirado, kaip ji tapo tokia, kokią matome, ir kaip ji turėtų vystytis ateityje.
Mayoro ir D. Quelozo atradimas yra fiziškai gerokai mažesnio mastelio, bet ne menkesnės reikšmės. 1995 metais jie paskelbė atradę planetą Pegaso 51 b – pirmąją planetą, besisukančią aplink žvaigždę, panašią į Saulę. „Panaši“ šiuo atveju reiškia, kad žvaigždė yra pagrindinėje sekoje – branduolyje vykdo vandenilio sintezę į helį ir taip gamina energiją. Apie planetų už Saulės sistemos ribų egzistavimą buvo kalbėta nuo pat tada, kai žmonės suprato, kad žvaigždės iš „principo yra tokie patys objektai, kaip ir Saulė.
Astronomė dr. Erika Pakštienė pasakoja, jog egzistuoja du našiausi egzoplanetų paieškos būdai: „vienas jų vadinamas tranzitų metodu, kai planetai praslenkant jos žvaigždės disko fonu astronomų stebimas žvaigždės šviesis sumažėja, nes praslenkanti planeta blokuoja dalį žvaigždės šviesos. Praslinkus planetai tranzitas pasibaigia ir žvaigždės šviesis vėl atsistato. Planetų milžinių tranzitus sekmingai galima stebėti ir su antžeminiais teleskopais.
Michel’as Mayor’as ir Didier’as Queloz’as naudojo kitą būdą, kuris vadinamas radialinių greičių metodu. Kadangi panetos ir jų žvaigždė skrieja aplink bendrą masės centrą, tai žvaigždės radialinis greitis (greitis, kuriuo žvaigždė juda link mūsų arba nuo mūsų) nuolatos kinta. Kintant radialiniam greičiui dėl Doplerio efekto sugerties linijos žvaigždės spektre periodiškai slankioja. Kai žvaigždė skriedama aplink bendrą masės centrą artėja link mūsų, tai stebimas sugerties linijų poslinkis link mėlynų spindulių, kai nuo mūsų tolsta stebimas poslinkis link raudonų spindulių pusės. Lietuvos astronomai taip pat dalyvauja ieškant naujų egzoplanetų bei jų tyrimuose.“
Įdomioji statistika
Per pastarąjį dešimtmetį du kartus Nobelio fizikos premija skirta už astronominius atradimus: šiemet ir 2011 metais už greitėjantį Visatos plėtimąsi. Dar du kartus Nobelio premija skirta už atradimus, glaudžiai susijusius su astrofizika: 2017 metais už gravitacines bangas bei 2015 už elementariųjų dalelių neutrinų svyravimų atradimą. Astrofizika po truputį tampa viena iš pagrindinių fizikos mokslo sričių, plečiančių mūsų supratimą apie Visatą – ir fundamentalias jos erdvės ir sandaros savybes, ir planetų įvairovę, ir kitus savaip įdomius aspektus.