Merginų kelias į mokslą: nuo pirmųjų eksperimentų iki tarptautinių laboratorijų

Šiandien vis daugiau merginų drąsiai žengia į tiksliuosius mokslus, ilgai laikytus vyriška sritimi. Jos atranda, kad tikslieji mokslai – ne tik formulės ir teorijos, bet ir galimybė suprasti pasaulį bei prisidėti prie technologinės pažangos. Dažnai tokiam žingsniui merginas įkvepia mokytojai, šeimos nariai ar apsilankymai laboratorijose. Būtent taip prasidėjo ir šių jaunų moterų kelias į mokslą.

Tarptautinės moterų ir mergaičių moksle dienos proga kalbiname jaunąsias olimpiadininkes Lėją Gaubaitę, Andrėją Janulevičiūtę, Nikol Lavrik ir jau pripažintas mokslininkes – fizikos mokslų daktarę Laurą Šerkšnytę, dirbančią Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje CERN, ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro chemijos inžinerijos mokslų daktarę Joaną Smirnovienę. Jų istorijos pasakoja apie pirmąjį atradimo džiaugsmą, iššūkius ir tai, kas padėjo nepasiduoti einant mokslo keliu. Kiekviena jų įrodo, kad smalsumas ir ryžtas moksle daug svarbiau nei bet kokie stereotipai.

Pirmieji susidūrimai su tiksliaisiais mokslais

Tikslieji mokslai gali sužavėti jau nuo mažens ir tapti viso gyvenimo atradimu. Svarbu, kad vaikai tinkamu metu atsidurtų įkvepiančioje mokslinėje aplinkoje. Būtent taip nutiko moksleivei Lėjai Gaubaitei, kuri lankydamasi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete susižavėjo mokslu. Dar vaikystėje ji ne kartą svečiavosi senelio lazerių laboratorijoje ir iki šiol ryškiausiai prisimena akimirką, kaip vienas profesorių demonstravo šviesos spektrą ir aiškino jo ypatybes.

Nikol Lavrik mokykloje nuo pat pradžių pasinėrė į matematikos pasaulį – sprendė sudėtingas užduotis ir dalyvaudavo olimpiadose, tačiau ilgainiui pajuto, kad kažko trūksta.

Kadangi jos tėtis ir brolis yra fizikai, ji nusprendė išbandyti savo jėgas ir fizikos olimpiadoje. Ten sėkmingai išsprendė užduotį su „juodąja dėže“ ir laimėjo bronzos medalį. Šis laimėjimas paskatino ją toliau domėtis fizika.

Andrėja Janulevičiūtė mokykloje svarstė atsisakyti fizikos pamokų, tačiau devintoje klasėje jos nuomonė smarkiai pasikeitė – šilumos ir elektros uždaviniai sužadino jos smalsumą, o fizikos dėsniai netikėtai papildė ir sustiprino jos matematinį mąstymą. Tai buvo lūžis, atvėręs naujas galimybes ir paskatinęs gilintis į fizikos mokslą toliau.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro chemijos inžinerijos mokslų daktarė Joana Smirnovienė prisimena, kad ilgą laiką blaškėsi tarp matematikos ir chemijos. Pasirinkti vieną atrodė neįmanoma užduotis, todėl galiausiai pasirinko bioinžineriją – sritį, apimančias abi disciplinas.

CERN dirbanti fizikė Laura Šerkšnytė su ypatingu dėkingumu prisimena savo fizikos mokytoją Zitą Bagamulskienę – būtent ji pirmoji pastebėjo Lauros talentą tiksliesiems mokslams ir pakvietė lankyti papildomas pamokas gabiems mokiniams.

„Fizika man suteikė iššūkių, kuriuos įveikti buvo nepaprastai smagu, ir tai veikė beveik kaip terapija ar meditacija. Tuo metu dalelių fizika skambėjo labai egzotiškai, kaip ir tamsioji materija“, – prisimena Laura. Tada ji dar nežinojo, kad ateityje gyvenimas ją nuves į doktorantūros studijas, o vėliau – prie senos svajonės dirbti didžiausios dalelių fizikos laboratorijos pasaulyje – CERN‘o projektuose ir tirti tamsiąją materiją. Ji įsitikinusi, kad sunkus darbas ir nuolatinis judėjimas pirmyn galiausiai atsipirko.

Ar fizika – sunkus mokslas?

Merginos vieningai sutaria, kad fizika yra itin įdomus mokslas, padedantis suprasti, kaip veikia mus supantis pasaulis.

„Fizika man yra įdomi tuo, kad čia matematika tampa gyva. Kitaip nei matematikoje, gauti skaičiai įgauna prasmę ir padeda geriau suvokti pasaulį. Be to, man patinka, kad formulės dažnai neatsiranda iš niekur ir jas galima „atrasti“ tiesiog atlikus eksperimentą“, – pasakoja Andrėja.

Andrėja Janulevičiūtė mano, kad skaičiai fizikoje įgauna prasmę ir padeda geriau suvokti pasaulį. Asmeninio archyvo nuotr.

Moksleivėms fizika neatrodo sunkus mokslas, nes mokytis joms patinka ir yra įdomu. „Tikiu, kad tai priklauso tiek nuo žmogaus polinkių, pomėgių, aplinkos, tiek nuo mokytojų. Galima sakyti, tiksliuosius mokslus kaip savo ateities perspektyvą pasirinkau būtent dėl mokytojų suteiktos motyvacijos ir paskatinimo. Ilgą laiko tarpą svarsčiau studijuoti teisę, tačiau meilė skaičiams ir tikslumui vis dėlto nugalėjo“, – sako Lėja.

Stereotipai blanksta, tačiau iššūkių dar yra

Nors domėjimasis fizika ir kitais tiksliaisiais mokslais vis dar nėra labai populiarus, vis daugiau merginų drąsiai renkasi šią sritį. Nikol sako, kad vyresnioji karta dažnai nustemba sužinojusi apie jos susidomėjimą fizika ir matematika, tačiau bendraamžiai į tai reaguoja ramiai.

Lėjos šeimoje yra inžinierių, fizikų ir chemikų, todėl ji visada jautė palaikymą, buvo skatinama domėtis mokslu ir skaityti. Ji atkreipia dėmesį į įdomų paradoksą: nors tiksliųjų mokslų grupėse merginų yra kiek mažiau, tačiau dauguma mokytojų yra moterys, kurios aktyviai palaiko mokines ir skatina jas sieti ateitį su šiais mokslais.

Andrėja taip pat dalinasi savo asmenine patirtimi: kai dešimtoje klasėje ji rimtai susidomėjo fizika, mama iš pradžių į tai žiūrėjo skeptiškai. „Jai atrodė, kad fiziko darbas yra „vyriškas“ ir man, kaip merginai, ten nebus ką veikti. Tačiau dabar, matydama mano entuziazmą ir rimtą apsisprendimą eiti šiuo keliu, mane palaiko ir skatina“, – atvirauja ji.

Pasak patyrusios fizikos mokslų daktarės Lauros, aukšto lygio mokslinėje aplinkoje lytis, orientacija, kilmė, religija ar amžius – visiškai nesvarbu, nes žmonės moksle daug labiau smerkiami dėl blogos darbo kokybės ar mažo produktyvumo. Ji giria savo kolegas CERN’e, kurie niekada nesielgė su ja kitaip dėl to, kad ji yra moteris. Vis dėlto jai yra tekę sutikti profesorių, kurie akivaizdžiai manė, kad moterims ne vieta moksle. Tačiau Laura tokius žmones laikė tiesiog keistais ir niekada neleido jiems sukelti net menkiausių abejonių savimi. „Mano patarimas – nekreipti dėmesio, siekti savo tikslų ir judėti pirmyn. Ir jei esama aplinka nėra palanki – nepasiduoti. Jei nesinori kovoti su vėjo malūnais – pakeisti aplinką: šalį, universitetą, eksperimentą“, – pataria Laura.

Įkvepiančios moterys technologijų pasaulyje

„Dažnai susidaro įspūdis, kad vyresnės kartos moterys fizikos srityje turėjo būti rimtos, griežtos ir paaukoti dalį savo gyvenimo, jei norėjo pasiekti profesorės poziciją. Labai žaviuosi moterimis, kurios sugebėjo įgyvendinti savo tikslus ir neprarado savasties“, – sako Laura.

Dr. Laurą Šerkšnytę sužavėjo Nobelio premijos laureatės Anne L’Huillier paprastumas ir ramybė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kasdienybėje jai teko sutikti ne vieną tokią moterį. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių – praėjusią vasarą Lindau vykęs Nobelio premijos laureatų susitikimas, kur ji turėjo malonumą pabendrauti su Anne L’Huillier, 2023-iųjų Nobelio premijos laureate. „Ji buvo labai tyli, rami, kukli ir spinduliavo meile fizikai. Nobelio komiteto skambučio sulaukė suplanuotos pertraukos tarp paskaitų metu, o po jo tiesiog grįžo tęsti dėstymo. Kalbantis su ja buvo akivaizdu, kad Nobelio premija niekada nebuvo jos tikslas – ji tiesiog dirbo ir darė tai, kas ją domino ir įkvėpė. Jos paprastumas ir ramybė mane labai sužavėjo“, – pasakoja Laura.

Jos mintims pritaria ir Joana. Dirbdama Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, ji kasdien bendrauja su išskirtinėmis profesorėmis, įkvepiančiomis savo paprastu ir nuoširdžiu bendravimu. „Labai svarbu jausti vyresnių kolegių palaikymą – tai rodo gerą pavyzdį ir motyvuoja siekti aukštumų savo profesijoje“, – sako Joana.

Mokslininkių matomumas visuomenėje ypač svarbus

Joana ir Laura sutinka, kad mažoms mergaitėms svarbu matyti mokslininkes moteris, kurios galėtų tapti jų įkvėpimo šaltiniu ir paskatintų ateityje rinktis mokslininkės profesiją.

„Šiuo metu socialinėje erdvėje gausu nuomonės formuotojų, pardavinėjančių prekes ar paslaugas internete. Tačiau tikrai ne kiekviena mama norėtų, kad jų dukra sektų tokiu pavyzdžiu. Jau pirmokės žino, kad iš „TikTok“ įrašų galima gerai uždirbti, ir tas lengvo uždarbio kelias gali atrodyti daug patrauklesnis nei ilgas ir sudėtingas akademinis kelias“, – sako J. Smirnovienė.

Dr. Joana Smirnovienė džiaugiasi lanksčiu darbo grafiku ir galimybe derinti mokslinius tyrimus su motinyste. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak L. Šerkšnytės, viešas mokslininkių matomumas labai svarbus ne tik jaunoms mergaitėms, bet ir formuojant visos visuomenės požiūrį.„Nors tarptautinėje mokslo bendruomenėje moterys fizikės yra visiškai priimtinos, didelė dalis visuomenės vis dar mano, kad ši profesija labiau tinka vyrams.Jei daugiau moterų mokslininkių būtų matomos kasdienybėje, tikiu, kad žmonės greičiau prie to priprastų“, – mintimis dalinasi Laura.

Mokslinė karjera ir šeima – suderinama

Joana – daugiavaikė mama, auginanti 8 bei 9 metų dukras ir vienerių metų sūnų. Šiuo metu jos sutuoktinis, taip pat mokslininkas, yra vaiko priežiūros atostogose, o pati Joana grįžo prie vaistų kūrimo tyrimų. Mokslininkė džiaugiasi lanksčiu darbo grafiku ir galimybe derinti mokslinius tyrimus su motinyste.

„Man svarbu dukroms rodyti asmeninį pavyzdį. Praėjusią vasarą labai norėjau dalyvauti konferencijoje Katovicuose, Lenkijoje, ir buvau atrinkta skaityti žodinį pranešimą. Ta proga visa šeima – penkiese, įskaitant kūdikį – automobiliu keliavome po Lenkiją 10 dienų, derindami atostogas su konferencija. Po savo pranešimo iš vyriausios dukros gavau jos nupieštą diplomą už drąsą lipti į sceną“, – šypsosi Joana.

Perspektyva – pasaulio ateitį keičiančios technologijos

Kiekviena iš jaunųjų fizikių svajoja tapti mokslininke, nes mato daugybę galimybių kurti išradimus, galinčius palengvinti mūsų kasdienį gyvenimą.

Lėja tiki, kad ši profesija leistų prisidėti prie technologinės pažangos ir spręsti visuotinės svarbos problemas, tokias kaip klimato kaita, atsinaujinanti energija ar medicinos technologijų plėtra.

Nikol planuoja studijuoti medicininę fiziką arba biomedicininę inžineriją. „Šias sritis pasirinkau todėl, kad vaikystėje svajojau tapti gydytoja, tačiau, pradėjusi labiau domėtis matematika ir fizika, supratau, kad šie mokslai man leistų reikšmingiau prisidėti prie medicinos pažangos nei būnant gydytoja“, – aiškina ji.

Laura savo mokslinę karjerą pradėjo užsienyje, tačiau aktyviai prisideda prie dalelių fizikos plėtros Lietuvoje ir stiprina ryšius tarp CERN‘o ir Lietuvos – ne tik diplomatiniu lygmeniu, bet ir skatindama mokslinį bendradarbiavimą. Jau ketverius metus iš eilės ji su kolegomis organizuoja Lietuvos dalelių fizikos mokslininkų susitikimus, kuriuose aptariama dalelių mokslo situacija Lietuvoje.

Skatinimas ir palaikymas – svarbiausi veiksniai

Šios merginos ir moterys moksle – tik keli pavyzdžiai, tačiau jų istorijos įrodo, kad mokslo pasaulyje moterų indėlis yra itin svarbus. Fizika ir chemija, kaip ir bet kuris mokslas, reikalauja smalsumo, drąsos priimti iššūkius ir noro suprasti mus supantį pasaulį.

Kiekvienas susidūrimas su mokslu gali tapti ilgo kelio pradžia, o tai, kas šiandien atrodo sudėtinga ir neįdomu, rytoj gali tapti didžiausia aistra. Svarbu ne tik siekti savo tikslų, bet ir turėti aplinką, kurioje kiekvieno indėlis būtų vertinamas nepriklausomai nuo lyties.

Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena – puiki proga ne tik švęsti pasiekimus, bet ir skatinti merginas rinktis tiksliuosius mokslus, įkvėpti jas tikėti savimi ir savo neribotomis galimybėmis.